Kov 092020
 
Titas Stremavičius; klasikinių šachmatų Lietuvos 2014 m. čempionatas
T.Stremavičius prieš GM Vidmantą Mališauską 2014 m. Lietuvos čempionate

Titas Stremavičius tapo antruoju lietuviu per pastaruosius metus, kuriam suteiktas šachmatų didmeistrio (GM) vardas. JAV studijuojantis 22-ejų kaunietis pagaliau sulaukė patvirtinimo, jog pasiektas reitingas ir pasirodymai turnyruose leidžia jam suteikti prestižiškiausią titulą šachmatų pasaulyje. Tai – ilgalaikio kryptingo darbo įrodymas, tačiau ne galutinis tikslas, todėl sustoti T.Stremavičius nežada ir yra išsikėlęs aukštesnių tikslų.

Šiuo metu trečiąją vietą Lietuvos reitingo sąraše užimantis Titas (FIDE reitingas – 2529) pasidalino mintimis apie šachmatininko karjerą ir gyvenimą.

Sveikinimai tapus didmeistriu ir įvykdžius savo tikriausiai ilgai siektą tikslą. Kas jaučiasi stipriau – palengvėjimas ar nauja motyvacija eiti toliau?

– Išties, titulo siekiau gal net per ilgai, tačiau neabejojau, jog tai tik laiko klausimas. Kai pagaliau pasieki tai, dėl ko tiek stengeisi ir dirbai, užplūsta daug emocijų. Pamenu lemiamą partiją prieš olandą Robbie Kevlishvilį kviestiniame Sent Luiso turnyre. Kai jau žinojau, jog laimėsiu, pastebimai pradėjau drebėti. Varžovas pažiūrėjo keistai, bet nieko nebegalėjo padaryti ir po kelių ėjimų pasidavė, palengvėjimas po tikrai jautėsi. Kita vertus, žinodamas, jog didmeistrio titulą pasieksiu, niekada nežadėjau juo apsiriboti. Ar pasieksiu daugiau, parodys laikas, bet šiandien į savo perspektyvas žvelgiu optimistiškai.

Kokie tie tavo tikslai? Neseniai didmeistriu taip pat tapęs Paulius Pultinevičius deklaravo, kad taikosi į 2600 reitingo taškų ribą. Lenktyniausite?

Sunku su juo lenktyniauti, kadangi jis daugiau nei trejais metais jaunesnis. Net jei 2600 atžymą pasieksiu pirmas, jis turės daug laiko rezultatą pagerinti. Be to, pasiekti tokį reitingą gali tikrai ne kiekvienas. Pažįstu daug didmeistrių, kuriems pritrūko vos 10-20 taškų, bet to padaryti taip ir nepavyko. Lietuvoje atžymą pasiekė vienintelis didmeistris Eduardas Rozentalis, kuris ten buvo įsitvirtinęs ilgam. Dėl to mano artimiausias tikslas kuklesnis – tapti besąlyginiu Lietuvos reitingo lyderiu, o galutinis tikslas – pirmasis pasaulio šimtukas (šiuo metu T.Stremavičius užima 559-ąją vietą tarp aktyvių pasaulio šachmatininkų – red. past.).

Tavo tobulėjimą palaiko tiek Teksaso universitetas, kuriame studijuoji, tiek ir Lietuvoje likę žmonės. Kas ir kaip skatina tavo šachmatininko karjerą?

– Augant Lietuvoje prie mano tobulėjimo, be abejo, daugiausia prisidėjo tėvai, finansavę didžiąją dalį varžybų bei treniruočių išlaidų. Iš Lietuvos šachmatininkų kaip autoritetą išskirčiau GM Aloyzą Kveinį. Nors daug nebendradarbiavome, užteko kelių pokalbių, palikusių gilų pėdsaką mano požiūryje į šachmatus. Pernai jaučiau didžiulę motyvaciją sudalyvauti Aloyzo atminimui pagerbti skirtame turnyre Prancūzijoje, kurį net ir pavyko laimėti. Žinoma, buvo ir daugiau prisidėjusiųjų – treneriai, organizatoriai, „Margirio“ šachmatų klubas.

Kadras iš GM Aloyzo Kveinio atminimo turnyre Prancūzijoje

2016 m. rudenį išvykau į JAV pradėti bakalauro studijas finansų ir ekonomikos srityje Teksaso universitete (Dalasas), man suteikė stipendiją už aukštą šachmatų meistriškumą. Šis universitetas jau virš 20 metų remia stiprius šachmatininkus ir sudaro puikias sąlygas gauti nemokamą aukštąjį išsilavinimą.

Bet esminė motyvacija ateina iš vidaus – tai noras išsiaiškinti, kiek galiu pasiekti. Ypač norisi pasižymėti stipriuose tarptautiniuose turnyruose, keliuose pavyko ir nugalėti.

– Tarptautiniu meistru (IM) tapai dar 2015-aisiais, būdamas 17-os. Tačiau vėliau atrodė, jog progresas sulėtėjo – pirmą didmeistrio normos balą įsivykdei tik 2018 m., o didmeistriui reikalingą 2500 reitingą pasiekei tik pernai rudenį. Dėl ko buvai užstrigęs ir kas galiausiai tapo lemiamu proveržiu?

– Pirmieji metai JAV buvo nelengvi, reikėjo prisitaikyti prie kitos kalbos ir kultūros. Daugiausia laiko skyriau mokslams ir nors tekdavo žaisti nemažai asmeninių ir komandinių varžybų atstovaujant universitetui, aistra šachmatams blėso, nes galimybė žaisti virto būtinybe. Teko priimti sprendimą – arba susitaikyti su krentančiu lygiu ir prastėjančiais rezultatais, arba atrasti laiko ir motyvacijos tęsti šachmatininko kelią. Kertiniu momentu laikau partiją antrųjų studijų metų pradžioje prieš didmeistrį Denisą Kadričių, gerą mano draugą iš Bosnijos ir Hercegovinos. Partija tetruko maždaug dvi valandas ir baigėsi mano pralaimėjimu po 30 ėjimų. Supratau, kad neiškęsiu likusių trejų metų prievolės žaisti už universitetą tokiu lygiu. Po poros dienų susisiekiau su treneriu Donatu Vaznoniu, jau anksčiau siūliusiu padėti. Jis suteikė prieigą prie daugybės aukšto lygio knygų, analizių, bei paties išdirbtų variantų – to man trūko. Palaipsniui rezultatai pagerėjo, sugrįžo motyvacija žaisti. Nuo to laiko sėkmingai bendradarbiaujame – per kiek daugiau nei dvejus metus pakėliau 100 reitingo taškų bei tapau didmeistriu.

– Kaip vyksta tavo treniruotės, kiek laiko tam skiri, ties kuo dirbi? Pagal stilių esi pozicinio stiliaus šachmatininkas, ar daugiausia dėmesio ir skiri būtent strateginei debiutinių pozicijų analizei?

– Dabar treniruotės dviejų tipų – individualios su D.Vaznoniu ir grupinės universitete. Su Donatu daugiausia dirbame prie debiutų peržiūros ir analizės arba pasiruošimu konkrečioms varžyboms ir oponentams. Kadangi tiek Donatas, tiek aš esame užimti, o ir laiko juosta skiriasi 8 valandomis, per savaitę tam skiriame tik apie dvi valandas. Grupinės treniruotės universitete vyksta apie keturias valandas per savaitę, čia susitelkiame į praktinių padėčių įžaidimą, klasikinių partijų peržiūrą bei baigmių teorijos meistriškumo kėlimą. Neseniai pradėjome spręsti uždavinius be figūrų ir lentos – stiprina koncentraciją bei variantų skaičiavimą.

– Lietuvoje seniai nebuvo tokios perspektyvios šachmatininkų kartos – tu, P.Pultinevičius, IM Tomas Laurušas ir dar bent keletas kitų. Ar siekdami tikslų jaučiate tarpusavio konkurenciją?

– Prieš Paulių konkurencijos nejusdavau, nes jis gerokai jaunesnis. Tačiau Prieš Tomą konkurencinę mąstyseną ugdžiau nuo vaikystės. Tiek treneris Laimutis Šolys, tiek Lietuvos šachmatų federacijos atstovai labiau rėmė Tomo tobulėjimą, nes tuo metu jis buvo ženkliai stipresnis. Teko sparčiai vytis siekiant vietos po saule, tai skatino dirbti ir tobulėti. Tačiau ji turėjo žalingų pasekmių – viešai sirgome už vienas kito nesėkmes. Pamenu citatą, kai po nesėkmingos dienos RTU turnyre Tomas apžvelgė savo nelaimes: „Mindaugas (IM Mindaugas Beinoras) su durų rankena papjovė, Emilis (IM Emilis Pileckis) verdančiu vandeniu apipylė, Titas laimėjo.“ Pastaruoju metu stengiuosi atsiriboti nuo tokios konkurencijos, juk tai – potencialūs komandos draugai Lietuvos rinktinėje.

Stremavičius – Laurušas, 2015 m. Lietuvos čempionatas

Rinktinei atstovavai vos kartą, bet visai sėkmingai. Dėl ko nepavyksta dažniau ir ar tikiesi būti svarbiu jos nariu ateityje?

– Rinktinei atstovauti kvietė keturiskart, tačiau vis kirsdavosi su įsipareigojimais universitete. Visgi trečiųjų studijų metų pradžioje nusprendžiau paaukoti dvi su puse savaites paskaitų ir sužaisti už Lietuvą šachmatų olimpiadoje Batumyje. Ruošiausi ir žaidžiau atsakingai, buvau smarkiai motyvuotas. Sužaisti buvo geras sprendimas – pavyko išvengti asmeninių pralaimėjimų, įvykdžiau antrąjį iš trijų didmeistrio normos balų. Užtat semestro baigiamieji pažymiai galėjo būti geresni. Tikiuosi, jog po studijų pavyks dažniau atstovauti Lietuvai komandiniuose čempionatuose. Jau išreiškiau norą žaisti už rinktinę rugpjūtį vyksiančioje olimpiadoje Maskvoje. Žiūrėsime, ar nusipelnysiu kvietimo.

Tavo jaunesnis brolis Pijus Stremavičius – taip pat perspektyvus šachmatininkas, tapęs Lietuvos čempionu grupėje iki 16 metų bei jau pasiekęs kandidato į meistrus reitingą (2243). Kiek prisidėjai ar dar prisidedi prie jo tobulėjimo ir kiek toli eis jis? Ar jis motyvuotas tapti stipriausiu Stremavičiumi?

Pijus šachmatais užsiimti pradėjo keleriais metais vėliau už mane. Tai nemažas laiko nuostolis, ypač dabartinėje šachmatų kultūroje, kur tėvai į šachmatus atveda vaikus keturmečius ar net trimečius. Tačiau jo lygis jau neblogas, Mano reitingas jo amžiaus buvo žemesnis net turint kelių metų treniruočių patirties pranašumą. Įmanoma, kad talento Pijus turi daugiau. Bet jis palaipsniui išblėsta, jei nederinamas su kryptingu ir pastoviu darbu. Ar jis nusiteikęs mane pavyti ir aplenkti – atsakytų tik pats. Stengiuosi patarti dėl debiutų ir nusiteikimo partijai. Skatinu dirbti savarankiškai, klausyti trenerio pastabų. Esu pasidalinęs Michailo Marino knyga apie Pirco gynybą, kuri man atnešė tris svarbias pergales siekiant didmeistrio titulo. Sąlygos tobulėti suteiktos, dabar viskas – jo rankose.

Pijus Stremavičius, 2019 m. U16 šachmatų olimpiada

– Kuo skiriasi šachmatai Lietuvoje ir Teksase?

– Teksase daug žmonių žaidžia šachmatais. Kai pasakau, jog mano reitingas virš 2500, jie dažnai apstulbsta ir paprašo sužaisti partiją internetu. Universitete visi bendrakursiai ir profesoriai žino apie universiteto šachmatų komandą bei jos pasiekimus. Nemažai stalų socialinės erdvės vietose turi nutapytą šachmatų lentą. Universiteto prezidentas Richardas Bensonas, duodamas interviu Dalaso dienraščiui, didžiuodamasis pareiškė: „Mes šachmatams esame tai, kas Duke’o universitetas yra krepšiniui“. Be mano universiteto Teksase stipendijas kvalifikuotiems šachmatininkams siūlo dar bent dvi aukštojo mokslo institucijos.

– Jei nenutiks kažko netikėto, už poros mėnesių baigsi bakalauro studijas. Ką planuoji toliau ir kaip įsivaizduoji tolimesnį savo gyvenimą?

– Neseniai pradėjau siekti žaliosios kortos, tad tikiuosi likti JAV. Po studijų baigimo planuoju iš Teksaso persikraustyti į Nevados valstiją bei žaisti pokerį kartu su šachmatais.

– Į pokerį šachmatus yra iškeitęs ne vienas stiprus žaidėjas, kadangi jam reikalingos panašios kompetencijos, o galima finansinė grąža žymiai didesnė. Vienas garsiai nuskambėjęs pavyzdys – tau puikiai pažįstamas bendraamžis estas didmeistris Ottomaras Ladva. Koks pokerio vaidmuo tavo gyvenime?

– Pokerį pradėjau žaisti dar mokykloje, užsukdavau į sportinio pokerio klubus Kaune. Valstijose mano susidomėjimas juo augo, draugų tarpe atsirado vis daugiau žaidžiančiųjų. Su savo kambarioku, kurį pažįstu taip pat vieno pokerį žaidžiančio draugo dėka, neretai savaitgaliais išvykstame į Oklahomos valstijoje esantį kazino. Po sesijos visada aptariame sužaistas rankas bei kokiose situacijose kitą kartą galėsime sužaisti geriau. Pokeris ir šachmatai turi daug paralelių – pasiruošimas ir analizė prieš žaidimą, skirtingos žaidimo stadijos, idėjų apsikeitimas tarp žaidėjų, lankstus grafikas, galimybė žaisti įvairiose vietovėse. Jau turiu kelis draugus, kurie iš to uždirba didelius pinigus, o sėkmės istorijos, be abejo, motyvuoja. Ottomaras pernai laimėjo didelį „European Poker Tour“ turnyrą Barselonoje ir daugiau nei 200 tūkst. eurų prizą. Manau, kad ir pats galiu pasiekti kažką panašaus, jei tik įdėsiu tiek pastangų, kiek esu įdėjęs į šachmatus.

– Ką veiki ir kuo domiesi be šachmatų ir pokerio?

– Užaugau Kaune, tad mėgstu tiek žaisti, tiek žiūrėti krepšinį. JAV buvau supažindintas su raketbolu, kurį dabar žaidžiu bent dukart per savaitę. Taip pat patinka žiūrėti snukerį, seksiu už mėnesio prasidedantį pasaulio čempionatą. Be šachmatų mokykloje turėjau ir kitą užklasinę veiklą – esu baigęs chorinio dainavimo mokyklą „Varpelis“. Įgytus sugebėjimus dabar pritaikau trikdydamas varžovą draugiškų šachmatų partijų metu.

publikavo Lietuvos šachmatų federacijos inf.