Lietuvos šachmatų čempionas Laurušas: Europoje galime nuveikti daug


Šie metai Lietuvos šachmatų pasaulyje kol kas priklauso tarptautiniam meistrui (IM) Tomui Laurušui.

Kovo mėnesį iškovojęs antrąjį Lietuvos čempiono titulą, Tomas nesustojo ir savaitgalį plačią medalių kolekciją papildė tiek „žaibo“, tiek greitųjų šachmatų Lietuvos čempiono titulais.

23-ejų kaunietis neslepia, jog pasižymėti Lietuvos šachmatų istorijoje jam svarbu, tačiau ambicijos tuo neapsiriboja.

Jau šiandien startuojančiame Europos komandiniame šachmatų čempionate T. Laurušas, kartu su didmeistriu tapusiumi Pauliumi Pultinevičiumi, Andriumi Brazdžioniu ir FIDE meistru Roku Klabiu atstovaus Lietuvai. 14 val. lietuviai startuoja čempionate kovodami su stipria Rumunijos rinktine.

Jauna ir pergalių išalkusi komanda nėra tarp turnyro favoritų, bet šeštajį kartą Lietuvos rinktinei atstovaujantis Tomas teigė, jog komanda puikiai pasiruošusi nustebinti ir gali įkasti bet kam.

T.Laurušas 2019 m. Jūros šventės turnyre

– Sveikinimai triumfavus visų kontrolių Lietuvos šachmatų čempionatuose šiemet. Apskritai nacionaliniuose čempionatuose Jūsų dominavimas jau nebestebina, nors panašaus pajėgumo šachmatininkai yra dar bent keli. Kas lemia šią sėkmę?
– Jau daug metų būdavo pergalių greitųjų ir „žaibo“ čempionatuose, bet vis pritrūkdavo aukso medalio standartinės laiko kontrolės čempionate. Šiemet jau antrą kartą tapau Lietuvos šachmatų čempionu, ir taip sutapo, jog ir 2016-aisiais, ir šiemet pavyko medalius iškovoti ir kitur. Smagu, kad pavyko susirinkti tokį komplektą, bet skaičiuoju kiek kitaip – noriu laimėti visose nacionalinėse pirmenybese.

Su „MRU-ROSK Consulting“ komanda šiemet jau nugalėjome Lietuvos šachmatų lygoje, o dar liko greitųjų šachmatų komandinės pirmenybės ir daug pajėgių konkurentų pasiūlysiantis studentų čempionatas. Kai priartėji prie tikslo, atrodo, jog vis lengviau kažkur paslysti, bet norisi kurti istoriją.

Kiti šachmatininkai dažnai turi dvigubus gyvenimus ir į šachmatus dažnai žiūri kaip į hobį, tegu ir užimantį nemažai laiko, bet aš prie jų praleidau nemažą gyvenimo dalį ir savo tikslus pirmiausia keliu čia.

Dominuoti Lietuvoje tikrai nėra pagrindinė mano karjeros ambicija, bet jei ir netapsiu geriausiu visų laikų Lietuvos šachmatininku, turiu motyvacijos palikti kažką po savęs.

– O kokių tikslų link einate? Vienu metu atrodė, kad stagnuojate, galbūt jų dar nebuvote išsikėlęs?
– Iš tiesų buvau šiek tiek apleidęs šachmatus. Mažiau žaidimo internete, mažiau gyvos praktikos ir palaipsniui atėjo lūžio momentas, kad arba viso gyvenimo darbas eina veltui, arba rodai rezultatus. Prioritetas neabejotinai yra didmeistrio (GM) titulas.

Link jo, nors kartais strigdamas, bet jaučiu, jog einu. Jaučiu, kad tai, ko mokiausi prieš pusantrų ar dvejus metus, į mano praktiką ateina tik dabar. Tai stebina, nes šachmatuose įprasta, jog savo dabartinio darbo vaisius pamatai po pusmečio.

Stagnavau nematydamas, jog įdedamas darbas atsispindi ir praktikoje, jaučiau, jog neperlipu vidutinio meistro (apie 2400 FIDE reitingo taškų) lygio. Perlipus šį barjerą atsirado naujos motyvacijos ir tikslų.

Be abejo, pagaliau pasiekus didmeistrio titulą tikėtinas atoslūgis, nes ieškodamas naujo tikslo dažniausiai sustoji. Bet didmeistrio titulas tikrai nėra galutinė stotelė. GM Eduardas Rozentalis buvo pasiekęs 2650 FIDE reitingo taškų ribą, o tikrai norisi tapti geriausiu, nuveikti tai, ko kitiems Lietuvos šachmatininkams nėra pavykę. Tapti superdidmeistriu (2700 reitingo taškų) būtų svajonė, bet tai ilgas kelias, reikalaujantis ilgo, sunkaus ir kryptingo darbo. Galbūt ne kiekvienam duota.

Iš smulkių tikslų – noriu metus užbaigti čempioniškai vietiniame fronte, ypač greitųjų šachmatų komandinėse pirmenybėse. Individualūs pasiekimai smagu, bet dominavimas komandiškai dar malonesnis. Tokio formato varžybose, lyginant su kitais mūsų šachmatininkais, esu gana patyręs.

Turime puikų trenerį IM Vaidą Sakalauską, mokantį nuteikti taktiškai ir psichologiškai, FM Tautvydas Vedrickas yra puikus motyvatorius ir komandos siela. Aš galiu padėti komandai šachmatų aspektu, kiti – iš psichologinės ar organizacinės pusės, o tai leidžia siekti aukštų tikslų.

– Kuo kitoks žaidimas ir nusiteikimas komandinėse varžybose?
– Viskas susiję su rizika ir kitų komandos narių stebėjimu. Labai svarbu pasitikėjimas komanda. Kartais nori rizikuoti, laimėti viską, bet matydamas, kad komandai to nereikia, privalai atsitraukti. Tavęs rezultatas gali netenkinti, bet komanda yra aukščiau.

Latvijos šachmatų lygoje šiemet ne kartą teko atsisakyti aršaus pergalės siekimo, kadangi žinojome, jog turime pranašumą prie kitų lentų. Nežymiai geresnėje pozicijoje tikrai sutikčiau lygiosiomis, jei tai būtina komandai. Lankstumas šachmatininkui – viena svarbiausių savybių, kartu su užsispyrimu.

– Greitai prasideda svarbiausios šių metų varžybos – Europos komandinis šachmatų čempionatas Sakartvele. Šiemet kovos jauna komanda, pagal reitingą užimanti vos 37-ąją vietą iš 40. Ko tikitės iš artėjančio čempionato?
– Pagal reitingą esame neįvertinti. Gausu komandų su aukšto reitingo šachmatininkais, nejaučiančiais komandos draugų ir žaidžiančiais sau. O mes galime nuveikti daug – surinkta alkana puikių, kylančių žaidėjų komanda, tik trūksta patirties.

Paulius Lietuvos rinktinėje žaidė dukart, Andrius debiutuoja, Rokas žaidė kartą. O man tai šeštas kartas rinktinėje, tad turėsiu didžiulę atsakomybę koordinuojant saviškius ir skiepyjant, jog svarbiausias būtent komandos pasirodymas. Svarbu nepaklysti, nes dažnai nutinka, jog komandai laimėjus, bet tau asmeniškai pralošus gali dingti ūpas.

– P. Pultinevičius šiemet žais prie pirmosios lentos. 2016-aisiais jis žaidė nuostabiai, bet pernai gavęs svarbų vaidmenį (antroji lenta po GM Šarūno Šulskio) sužaidė nekaip, galbūt slėgė psichologinė įtampa. Ar šiemet jis sutvirtėjęs ir pasiruošęs?
– Manęs klausė, ar norėčiau prie pirmos lentos žaisti pats, ar geriau leisti Paulių. RTU turnyre gyvai pamačiau, kaip Paulius dirba prie lentos, kaip atsakingai ruošiasi partijoms. Mane tai sužavėjo ir įtikino, jog Paulius – geresnė kandidatūra.

Be to, jo mačas su GM Aleksandru Griščuku FIDE Pasaulio taurėje leido pamatyti, kaip žmonės ruošiasi, pajausti jam iki tol neregėtą atsakomybę ir svarbą. Turi dvi partijas, negali pralaimėti, pralaimėjęs turi atsilošinėti prieš pasaulio elito atstovą, o psichologinė kova prieš tokį varžovą sutvirtina.

Pauliaus varžovų kvalifikacija šiemet buvo aukšta, bet jis rodė puikius rezultatus ir manau, jog ir toliau bus motyvuotas. Dabar Paulius žymiai daugiau pats dirba prie šachmatų, skaito, mokosi. Be to, jis visada aistringai nori laimėti, bet nebijo suklysti.

– Išvykstanti rinktinė jauna ir ambicinga, bet nėra nominaliai stipriausi Lietuvos šachmatininkai, o kai kuriems netgi stinga praktikos (R. Klabis, atrodė, skiria šachmatams mažiau dėmesio, A. Brazdžionis nežaidė nuo birželio). Kodėl kai kurie stipresni žaidėjai (Š. Šulskis, E. Rozentalis) atsisako žaisti už rinktinę? Ar jaučiatės pasiruošę juos pakeisti?
– Galbūt trūksta motyvacijos, per daugelį metų jie atžaidė savo, o ir su jaunais komandos draugais nebūtų lengva. Mūsų nuotaika ir interesai gali ne visai sutapti su, pvz., Šulskio ar Vidmanto Mališausko norais. Dabar turime nuostabią komandinę dvasią ir tai teigiamai atsilieps žaidimui.

Aš ir Paulius su metais daromės stabilesni. Rokas leis mums nepasimesti psichologiškai. Andrius, žaisdamas prie žemesnių lentų, yra labai nenuspėjamas ir gali bet ką nugalėti. Gali bet kam ir pralaimėti, bet tinkamai nuteiktas jis atliks pagrindinį komandos darbą – užtikrintai rinks taškus.

Jį varžovai gali nuvertinti, bet jo gebėjimas įkrėsti bet kam bus svarbus mūsų ginklas. Andriui ženkliai parankiau žaisti su pajėgesniu oponentu negu siekti techninės pergalės prieš maždaug 2100 FIDE reitingą turintį šachmatininką. Kovoti prieš stipresnį varžovą pirmiausia yra didžiulis darbas namie, pasiruošimas. Mes taip tobulėjame. Be to, įdomiau peržengti savo ribas ir įrodyti, jog gali nustebinti. Pasitenkinimo daug daugiau, nei įrodinėti žemesnio meistriškumo žaidėjui, jog esi geresnis. Dar geriau, kai ribas perlipti bando visa komanda. Mes retai būname favoritai, bet ir 2013, ir 2015, ir 2018 m. šokome virš bambos.

– Kaip vyksta Jūsų pasiruošimas? Ką darote ruošdamasis tokios svarbos varžyboms?
– Viską reikia pradėti nuo psichologinio nusiteikimo, t. y. ramybės ir pasitikėjimo komanda. Daug metų esame geri draugai, puikiai vienas kitą pažįstame ir galime nuspėti vienas kito elgesį. Tinkamai susistygavus tai jau savaime žada gerą rezultatą. Be to, kiek bendrauju su komanda, puikiai dirbame tiek ties debiutiniu repertuaru, tiek spręsdami uždavinius. O ir nusiteikimą kovoti matau. Atvažiavęs be jo atsidurtum ne savo terpėje.

Kadangi varžovus, spalvą bei jų tikslią sudėtį sužinome tik mačo išvakarėse, prieš turnyrą daugau laiko skiriame bendram, planiniam pasiruošimui – kokias pradžias nori žaisti, kokiu stiliumi žaisi su silpnesniais, o kokiu – su stipresniais. Bet bendrai paėmus, su tokiomis komandomis, kur visų žaidėjui reitingai sukasi apie 2600 Elo taškų, mums žaisti paranku ir galime įkasti. Mane ir Paulių didmeistriai jau turėtų būti girdėję ir mūsų nenuvertins. Iš jiems nežinomų Roko ir Andriaus gali laukti mažiau, todėl nors prie pirmųjų lentų reitingo skirtumas bus mažesnis, mums su Pauliumi bus netgi sunkiau.

– Kokią ilgalaikę perspektyvą matote su šia karta?
– Vienas didžiausių pliusų, kad su stipriausiais savo kartos šachmatininkais – Pauliumi, Andriumi, Roku, IM Titu Stremavičiumi, Luku Stausku – palaikau gerus santykius ir manau, kad ilgainiui galėsime vienas kitą papildyti – dirbti kartu prie šachmatų, dalintis savo idėjomis. Esame labai skirtingi ir tikrai turime ką vienas kitam duoti.

Aišku, yra ir šiokia tokia konkurencija, bet ji tik padeda. Iš sportinės pusės visada norisi parodyti, kad gali pasiekti geresnį rezultatą ir būti aukščiau nei kitas tavo lygio ar stipresnis žaidėjas. Anksčiau buvo ta didmeistrių kartos komanda – Vidmantas Mališauskas, Darius Zagorskis, Alozyas Kveinys.

Jie buvo visiškai skirtingi kaip šachmatininkai ir žmonės, tačiau jų lygis buvo panašus. Dabartinė mūsų situacija labai panaši ir manau, jog turime daug šansų pasiekti ir net peržengti jų lygį. Už rinktinę žaisiu, tiek, kiek reikės ir manau, jog kažkada pasieksime labai gerų, gal net istoriškai geriausių rezultatų.

– O kuo skiriatės? Ar asmeninės komandos narių savybės padės siekti aukštų rezultatų?
– Pagal esantį stereotipą dažnas žmogus gali nusipiešti tipiško šachmatininko vaizdinį ir įsivaizduos jį kaip tylų, ramų žmogų be emocijų, bet taip nėra. Mūsų darbas vyksta tyloje, bet viduje verda įvairios mintys ir įvairūs šachmatininkai jas priima skirtingai. Pavyzdžiui, kad ir kokie mes su Pauliumi atrodome stabilūs, pralaimėjus atsiranda diskomfortas ir būna daug sunkiau nusiteikti kovoti toliau.

Tuo metu R. Klabis kaip žmogus yra daug ramesnis ir jam lengviau priimti pralaimėjimą ir į kitą partiją nueiti su tokiu pačiu užsivedimu. Andrius emocingesnis, jis gali ir labai lengvai užsivesti, ir susikrimsti, todėl komandos nusiteikimas tikrai labai priklausys nuo to, kaip jis reaguos po nesėkmių.

Pralaimėti kažkuriuo metu, manau, teks visiems, nes ir varžovai galingi, ir klaidos yra šachmatų žaidimo dalis. Bet jei reaguosime ramiai ir po nesėkmės neapleisime savo tikslų, sprendimas siųsti šią jauną rinktinę pasiteisins. Rezultatas publikuojamas daug kur, jaučiamės stebimi ir palaikomi, todėl tikrai nesinori apvilti mus palaikančių. Vis dėlto atstovausime Lietuvai.

– Po šių varžybų neilgai trukus prasidės ir Europos klubų čempionatas Juodkalnijoje, kuriame su „MRU-ROSK Consulting“ komanda (kartu su Latvijos IM Olegu Krivonosovu, FM Tautvydu Vedricku, A.Brazdžioniu, IM Vaidu Sakalausku ir Vaidu Šetkausku) dalyvausite kaip LŠL nugalėtojai. Ar užteks energijos ir nusiteikimo žaisti du turnyrus iš eilės? Ko tikitės iš klubų čempionato?
– Daug priklausys nuo rezultatų su Lietuvos rinktine. Gerai sužaidus Batumyje motyvacija tikrai neišblės, o mano ir MRU komandai taip pat atstovaujančio Andriaus pasirodymai įkvėptų ir komandos draugus. Pagerės ir tarpusavio supratimas, atsiras susižaidimas, nes komandinės varžybos vyksta nedažnai ir Andrių net geriau pažįstu kaip draugą, o ne komandos narį. Iš kitos pusės, jei palūžtume po prasto Europos komandinio čempionato, tai gali neigiamai atsiliepti ir kitame turnyre – sumažėtų pasitikėjimas, mažiau noro ruoštis ir neįdėtume savęs tiek, kiek galima. O ir nuovargis nesėkmingame turnyre jaučiasi labiau.

Turime aukštą startinį numerį (27 iš 67) ir tikimės, jog sužaisime labai neblogai. Bet kaip ir komandiniame čempionate, Juodkalnijoje žaidžiame be atsarginio, kiekvienas iš mūsų šešių žais visas partijas. O kuo daugiau lentų, tuo labiau reikia stebėti kitus, daugiau kintamųjų lemia tavo elgesį ir gali sužaisti tai, kad tokiame lygyje esame nepatyrę. Rezultatas labai priklausys nuo to, kaip V. Sakalauskas ir T. Vedrickas motyvuos ir koordinuos komandą.